Vaizdas nuo klebonijos stogo

22d. diena Kernavėje

Pas Algimantą Kernavėje

“Visi turėjom galimybę miegoti kiek tik norim. Tačiau lyg specialiai ganėtinai anksti iš palapinių iškrapšto šiltnamio efektas. Pavalgę, kartu su gidu Algiu, išvažiavom į miestuką. Ten radom visko: leido mums užlipti ant muziejaus stogo, nuo kurio atsivėrė gražus vaizdas, užkilom į du piliakalnius iš penkių, grožėjomes vaizdais… Išties unikali vieta. Nusileidę prie upės ilsėjomės, o persiilsėję sugalvojom vėl statyti žmonių piramidę Šį kartą keturių aukštų, dešimties žmonių.

Po tokios turiningos dienos grįžimas namo buvo tikra atgaiva, ypatingai kai pamatėm, kad Gerieji žmonės išvirė du didžiulius puodus skanios skanios sriubos Algio sesė atidarė kirpyklą – apkirpo tris žmones, savotiška pramoga .

Visi labai pavargę atrinkinėja, sukėlinėja foto ir laukia rytojaus, kada teks anksti keltis ir suspėti numinti į Vilnių iki 12 val. O yra ~40km.

Labanakt.”

Tekstas: Jogilės Rutkauskaitės

Kelias į Kernavę

21d. Šventoji – Mišniūnai – Širvintos – Kernavė ~63km

“Pirmieji, kaip bebūtų keista, atsikėlė Karolis su Jogile. Jie šiandien atsakingi už pusryčius didelei šeimynai. Ganėtinai greitai pasirodė ir kiti pagalbininkai: Petras, Aurimas, Virga.. O kai bulvės jau buvo suskustos atėjo užsimiegoję Vika su Evaldu – “Kokias bulves skust?” .

Žmonės su plaustu upėj

Turbūt nieks negalėjo pasakyt nieko blogo apie virėjų darbą: troškinį iš bulvių, ‘tušonkės’, morkų su česnaku, kukurūzų, svogūnų, grietinės ir krūvos prieskonių (po teisybei tai daug daug pipirų ) buvo tikrai skanu ir sotu.

Vos išvažiavę pakeliui sutikom sutaisytą Jačionį. Kadangi visi krūvoj kartu važiuot nemokam vėl išsiskirstėm mažesnėm grupelėm. Atsiliko Karolis, Jogilė, Ugnė ir Jačionis. Karolis sugalvojo pašaudyt iš vandens šautuvėlio, pirkto Panevėžyje už 50 ct , o Joga nebūtų Joga jei irgi nepradėtų maudynių. Bėda tik, kad ji kartais neapskaičiuoja atstumo ir tada Jačionis skrenda per vairą ant asfalto… “Bet atrodė tai gražiai” – mes jį taip raminom . Daug peroksido, daug binto ir net mineralinio, nes truputi ir silpna pasidarė. Nieko, gyvens .

Pietūs Širvintose

Per šitą avariją vėl keturi žmonės atsiliko, to pasekoje, dėl Jogilės išsiblaškymo, buvo šioks toks nukrypimas nuo kurso ties Širvintomis. Teko 6 km važiuoti autostrada, kad nereiktų sukti rato per aplinkui ir minti ~10 km ar net daugiau.

Visi žygeiviai susitiko jau tik pakeliuj į Kernavę. Ten apsistojome Algimanto sodyboje. Palapines pasistatėm kieme, o gerieji žmonės (Algimanto teta su sese) išvirė krūvą cepelinų, kuriuos visi, blizgančiom kaip vaikų akim, kaipmat surijom Bet turbūt didesnio dėmesio negu cepelinai susilaukė Algio šuo (mini karvutė ) – Godzis. Įdomu ar kada nors jį kas nors taip glostinėjo ir kuteno kaip mes. Ypatingai Vika, Joga ir Paulius T.”

Tekstas: Jogilės Rutkauskaitės

“Kėlėmės lyg ir pagal komandą, pagal susitarimą kaip ir iš vakaro buvom susitarę, bet visgi sugebėjom ‘užlaginti’ kraunantis daiktus. Ir ypatingai atrinkinėjant foto. Taigi visi išjudėjo palikę tik Jogilę, Karolį, Algimantą, Simą ir Paulių Jačionį. Galiausiai visgi teko kraustytis į namuką prie rozetės, nes kompas nebeatlaikė.
Nežiūrint to šeimininkė lyg netyčiom pastebėjo nebaigtus mūsų vakarykščius ryžius – “oi, vaikeliai, aš jums juos pašildysiu!” ir “tai kad ačiū, gal nereikia…” nepadėjo žodžiu, juokinga, bet privalgėm tai daug, nes atnešė krūvą tų ryžių ir dar dešrelių (ne mūsų atsivežtų, pavaišino ).

Nuvažiavus ‘visus’ 14 km laimingai pasigirdo “Ei, palaukit!” pasirodo Jačioniui kažkas sugedo. Krapštė, krapštė Simas su juo, kraipė galvas, ir nusprendė, kad subyrėjo galinė ašis arba guoliai (bla bla..). Kurį laiką bandėm tranzuoti – nepavyko. Tada pastebėjom sodybą kitapus kelio. Simas su Algimantu buvo pasiųsti į ašies (ar šiaip vielos gabalo) medžioklę, tačiau gavo tokį atsakymą “padėt niekuo negalim, tačiau imkit obuolių…” ;D. Žiūrim iš tolo – Simas kažką nuo žemės renka, neilgai trukus pareina su didžiuliu obuolių maišu .

Toliau tranzuojam. Sustojus eiliniam BMW lyg nieko gero ir nesitikėjom, tačiau vairuotojas pasirodė netikėtai labai paslaugus. Su ’spanderiais’ priraišiojom visaip dviračio vairą bagažinėj, kad nesisukiotų ir paleidom Jačionį su jo žirgu kelionėn.. Nežinia kur, bet tikimės, kad link Ukmergės .

Toliau mynėm likę keturiese Karolis, Joga, Simas ir Algis, nors ir labai stengėmės skubėti, bet ir sunku nebuvo. Kelyje iki Ukmergės tik kartą sustojom ilgesniam laikui – papietauti dvaro šeimininkės įduotų geltonų slyvučių. Vyko pirmosios kauliukų spjaudymo varžybos. Rekordas turbūt buvo per visą kelią ir dar truputi ant žolės

Didesnioji dalis žygeivių išvažiavusių anksčiau ilgesniam laikui sustojo Taujėnų dvare. Labai gražus dvaras, minkšta žolė. Skaniai susivalgė vyšnių kauliukai

Galiausiai visi – ir atsilikę, ir nurūkę pirmi, susitikom Ukmergės Maximoj. Prisipirkom bendro maisto, sėdom ant žirgų ir mynėm kuo greičiau, nes sparčiai artėjo vakaras ir pradėjo šalti. Pradžioje judėjom keliu link Molėtų, paskui autostrada link Vilniaus ir galiausiai šunkeliais šunkeliais link Šventosios. Visišku ‘offroad’u', kaip Gutė sakė – per balas, per upelį, per akmenuotą šlaitą (verkė visų dviratukų stabdžiai) ir galiausiai per brūzgynus. Tačiau į šį žygį, kaip kalbėjom kažkada su Gute, sakėm nevyksta nė vienas visiškai normalus žmogus – visi tiek brendant per balas, tiek braunantis per brūzgynus buvo laimingi Ir visgi buvo verta, radom tikrai neblogą vietą visai ant Šventosios upės šlaito.

Simas su Kostu puolė valyti mišką nuo sausuolių medžių, gan greitai prie laužo garavo koldūnai ir ėjo ratu Tomo brolio atvežtas naminis obuolių vynas – labai skanus. Mmmmm…”

Tekstas: Jogilės Rutkauskaitės

Oras Latvijos pusė

“18d. Bauska – Pasvalys ~60km

Ir štai mes vėl Tėvynėj vos kirtus sieną Lietuva mus pasitiko su labai geru oru – atsisukus už savo nugarų matėm vien pilkus debesis, o štai priekyje debesėliai buvo kaip iš “Simpsonų” filmuko pradžios .

Mus pasitinkantis rajono meras

Vaišinami lietuviška gira

Prie sienos mus pasitiko Pasvalio rajono meras Gintautas Gegužinskas, grupelė savivaldybės administracijos darbuotojų ir keletas sportininkų / aktyvistų. Pavaišino tikra gira . O iš tikro tai ne tik kad pasitiko, bet ir palydėjo dviračiais iki Pasvalio miesto. Meras pasiūlė nakvynę miesto stadiono parke, nameliuose. Po nemažai mynimo lietuje nakvynė po stogu ir patogiose lovose buvo tikra atgaiva Kadangi nakvojom pačiame mieste tai dauguma žmonių susigundė šiltu maistu kavinėse. O tie kurie pasilikom nakvynės vietoje skanavom labai skanią vakarienę iš 100 kiaušinių keptų ant laužo

19d. Pasvalys – Panevėžys – Liudynė

Rytas nebuvo panašus į vakarą – naktį skaičiavom žvaigždes, o štai ryte lijo. Tačiau mes nenusiminėm ir tą lietų pralaukėm besišnekučiuodami verandose. Ta laisva akimirka netrukus buvo išnaudota išsimaudymui po šiltu dušu.. ŠILTU !

Nakvynė sodyboj prie Panevėžio

Panevėžyje Tomas bandė taisytis dviratį, tačiau deja nesėkmingai guoliai subyrėjo nuriedėjus ~10 km nuo to paties Panevėžio ir teko pasiprašyti nakvynės pakelėje buvusioje sodyboje. Iš tikrųjų tai labai pasisekė , nes sodyba pasitaikė ne šiaip sau šeimininkai labai šiltai mus priėmė. Net vakarienę leido gaminti ne ant laužo, o jų virtuvėje. Valgėm labai skanų plovą, kurio buvo daug…. daug ir skanaus ir dar su prieskoniais, kas buvo taip netikėta, nes maistas net kvepėjo! Ir dar gėrėm kakavą, taip pat labai daug ir labai skanią.

Šaunieji šeimininkai nepasididžiavo ir kartu prisėdo prie laužo. Išklausę mūsų pasakojimus apie kelionę, apie skleidžiamas idėjas – jie taip pat neliko skolingi šeimininkė papasakojo savo sodybos istoriją. Pasirodo kadaise tai buvo vienas iš dabar jau nebeišlikusio dvaro pastatų. Paties dvaro jau seniai nebėra. Yra išlikę tik ši sodyba ir rūsys po žeme netoli esančiame parke. Anksčiau buvo ir arklidės, bet dabar jos jau atstatytos ir mažai originalumo belikę . Sodyboje praėjusiame šimtmetyje veikė pradinė mokykla, o mus priėmusi šeimininkė buvo viena iš dviejų mokytojų. Apie pradinės mokyklos egzistavimą byloja ir kieme likusios supuoklės, kurios subūrė ir mus, kaip mažus vaikus .

Kas linksmiausia ryte Tomas jau buvo susitvarkęs dviratį , pasirodo vakare jis paskambino broliui ir draugams ir jie atvykę paryčiais, ar net naktį, atvežė reikalingų dalių ir sutvarkė .”

Tekstai: Jogilės Rutkauskaitės

40-ties lietuvių dviratininkų komanda dar praeitą ketvirtadienį paliko Estijos teritoriją. O šiandien, rugpjūčio 18 d., kirto Latvijos – Lietuvos sieną ir grįžo į tėvynę.

Pabaigę Estijos ir Latvijos etapus dviratininkai nebuvo labai išvargę, tačiau pripažino, kad juos nukamavo dažnai užklupdavęs stiprus vėjas ir pliaupęs lietus. “Viskas gerai, viskas vyksta sklandžiai. Nors dviratininkai, ypač važiuojantys tokiame žygyje pirmąkart, šiek tiek ir yra pavargę nuo nepalankių oro sąlygų, tačiau pastovūs nuotykiai ir linksmi nutikimai praskaidrina nuotaiką.” – sakė žygio įdėjos autorius ir žygio vadovas orientavimosi sporto klubo “Jalle” narys Simonas Arūna.

Žygeiviai nesistengia tik numinti viso atstumo, bet ir pakeliui lanko istorines bei kultūrines vietas, bendrauja su vietos gyventojais. Kaip pastebėjo S.Arūna “Šis žygis nėra paprastas. Jo metu mes keliaujame istoriniu keliu, bandome pajusti tada tvyrojusią dvasią – be prisilietimo prie estų ir latvių gyvenimo, bendravimo su jais, tai tiesiog būtų neįmanoma.”.

Artimiausias 5 dienas dviratininkai mins Lietuvoje maršrutu Pasvalys – Panevėžys – Ukmergė – Kernavė – Trakai – Vilnius. Rugpjūčio 23 d. 12 val. planuojamas žygio dalyvių sutikimas Vilniuje. Po sutikimo, apie 13 val., baidare nuo Žaliojo tilto, minint Baltijos kelio 20 metų, taip pat išplauks organizacijos „4 stichijos” komanda, kuri planuoja pasiekti Taliną upių keliais.

Daugiau informacijos ir pastoviai atnaujinamas žygio dienoraštis internetiniame tinklaraštyje www.baltijos-kelias.lt ”

Ir dar keletas nuotraukų

Nuotraukų autorius: Algirdas Rutkauskas

“Vakar išmaišėm Rygą, numynėm apie 50km. Sutikom nemažai lietuvių, viena mezginių pardavėja papasakojo šiek tiek istorijos. Aplankėm Bremenų skulptūrą, bažnyčias tris su gaidžiais ant bokšto ir dar daug įvairių įdomių vietų .

“Vakar išmaišėm Rygą, numynėm apie 50km. Sutikom nemažai lietuvių, viena mezginių pardavėja papasakojo šiek tiek istorijos. Aplankėm Bremenų skulptūrą, bažnyčias tris su gaidžiais ant bokšto ir dar daug įvairių įdomių vietų .
Skaudūs nutikimai: Evaldui sugedo dviratis – ratlankis įlūžo, porą valandų teko taisyti. Algimantas paliko ir neberado kuprines su fotiku, žiūronais, draudimu..
Nakvojom už Kekavos prie prastos tokios kūdros, pavargę iškart užmigom visi.”

Tegul vaizdai kalba patys už save

Nuotraukų autorius: Algirdas Rutkauskas

Latvijos pakrančių apsaugos laivas, kuriame nakvojome

“Šiandien mūsų maršrutas: Saulkrasti – Ryga ~75 km.

Dabar nakvojam prie karinio laivo už Rygos: palapinėse, laive, konteineryje. Pagaliau pirma diena be lietaus!

Ryt laukia ekskursija po Rygą su mūsų kareivių (kuris pasitiko mus jau prie Estijos – Latvijos sienos ir apsiėmė mus pagloboti).

Traumos: Trixui dukart sprogo galinė padanga, Gutė nuskynė veidrodėlį ir nuvirto nugara į gatvę ”

Daiktų džiovinimas Saulkrasti

“Šiandien ketinome nuvažiuoti 61 km iki Saulkrasti (nuo Salacgriva). Visą rytą pliaupia lietus nors žadėjome išvažiuoti anksčiau, tačiau dėl lietaus to nepadarėme. JTO grupelei iškilo problemų per lietų gamintis pietus.. todėl jie išvažiavo ieškotis kokios nors pavėsinės/pastogės. Dalis kitų dalyvių taip pat išvažiavo į priekį, todėl tikriausiai visi vėl turėtume susitikti tik kelyje arba nakvynės vietoje. Nors vis dar neaišku ar navosime kempinge ar ne. Priklausys nuo to kokią kainą pasiulys.”

+ “Kadangi trečia diena/naktis iš eilės lijo – sakėm dzin pinigai, nakvojam namukyje kempinge. Turėjom progą viską išdžiūti.”

(08.12 – ketvirtoji diena):

“Ryte Kivi-Vigaloje atsikėlėme anksti. Šiek tiek nukrapnojo lietus, tačiau tai mūsų neišgąsdino ir mes patraukėme link Parnu. Nors vėjas ir pūtė pastoviai iš priekio, bet jėgų žygeiviai turėjo, tad kai pasiekėme Parnu turėjom daugiau nei 3 valandas laiko apžiūrėti miestą ir aplankyti, kas kam rūpi: parduotuves, lankytinas vietas, parką, jūrą… Vakarėjant, jau išvažiavus iš Parnu, skubėjome ieškoti miške numatytos nakvynės vietos. Užsukus į pakelės sodybą paklausti kelio, šeimininkė pasiūlė žygeiviams nakvoti prie jos namo įrengtame parke. Mes žinoma su džiaugsmu priėmėme jos pasiūlymą

Šią dieną tiesiai važiuojant būtume numynę 55 km, bet su pasivažinėjimais po miestą daug kas susuko ir virš 70 km.”

Gražusis parkas, kuriame nakvojome

(08.13 – penktoji diena):

“Atsikėlėm jau nujausdami, kad tai paskutinė diena Estijoje Bet vos apsidairę supratome, kad bent jau nusišypsojo sėkmė nakvoti nuostabaus grožio sode/parke. Nuotaiką gadino tik tai, kad visą naktį lijo lietus, daug kam peršlapo daiktai, ypač palapinės. Kas neatidžiai pasistatė palapines – teko atsibusti viduryje balos.. Žmonės gelbėjosi kaip kas sugebėjo: daug kas išsidžiaustė savo daiktus lydinčioj priekaboj, sušalę šildėsi prie laužo… Išvykdami iš įstabios vietos negailėjome pagirų šeimininkei, atminimui įteikėme suvenyrų su Baltijos kelio simbolika ir mūsų parašais.

Gamtos rezervate

Gamtos rezervate

Lietus nesiliovė iki pat pietų ir dar retsykiais pasivydavo ir likusią dienos dalį. Nors ir genami jo pakeliuj link Latvijos sienos dar spėjome aplankyti gamtos rezervatą, pasivaikščiojome jo pėsčiųjų takais.

Ir štai mūsų kelyje paskutinis didesnis sustojimas Estijos teritorijoje (papietauti ) - pajūrio miestelyje Kabli. O po jo jau tik siena.. Prie jos mus pasitiko Latvijos karinės organizacijos pareigūnas. Šmaikštusis kariškis ne vieną juokų maišelį atrišo – su jaunimu lengvai atrado bendrą kalbą Papasakojo kokias nakvynės vietas mums suorganizavo, kokias ekskursijas suplanavo, kur prisijungs latvių žygeiviai.

Kabli (tolumoj jūra)

Nakvynė greta Salacgrivos miestelio

Nežiūrint merkiančio lietaus tą dieną vistiek numynėme apie 70 km ir savo nakvynės vietą netoli Salacgrivos miestelio, Salacos upės, pasiekėme šalutiniais kelias jau tamsiu paros metu . Šiame miestelyje mes iš anksto buvome sutarę dėl žygio dalyvių nakvynės su šalimais esančios sodybos savininke Lauma. Šeimininkė mums davė malkų, nurodė kur kurti laužą, leido sodyboje prisirinkti obuolių.

Pirmą naktį Latvijoj galėjome užmigti ramūs – latvių svetingumas ir draugiškumas pasirodo ne ką mažesnis už estų. ”